Przeciwko „historycznej konieczności”. O przyjaźni Czesława Miłosza i Tomasa Venclovy

Abstract

Straipsnis yra skirtas Česlovo Milošo ir Tomo Venclovos bendradarbiavimo, draugystės ir jų asmeninių santykių aptarimui. Abu jie buvo išauklėti skirtingose šalyse ir skirtingomis aplinkybėmis, kaip visuomeninėmis, taip ir kartos priklausymui atžvilgiu. Juos jungė meilė Lietuvai ir Vilniui, kartu ir pasitikėjimas nepaprastu poezijos vaidmeniu, jeigu kalbėtume apie Lenkijos ir Lietuvos visuomeninio gyvenimo vaizdavimą. Jų tekstuose bei dialoguose persipina kartūs patyrimai ir refleksijos apie nelaimes, kurios aplankė abi šalis. Išstumdami nenuolaidų nacionalizmą, Milošas ir Venclova mėgino kartu pasipriešinti Istorinei Būtinybei. Savo darbais jie bandė atgaivinti gerus lenkų-lietuvių santykius, palikti nuošalyje visokius politinius ginčus, siekiant europietiškos laisvės ir tolerancijos. Visus jų veiksmus turėjo vienyti protinga investicija į kultūros kūrimą, nes šios gyvenimo ir lavinimo srities apleidimas kaip tik ir prisidėjo prie tautinių ginčų ir konfliktų kilimo. Straipsnyje taip pat kalbama apie abiejų poetų lavinimo metus. Jau tada brendo jų istorinė sąvimonė, ji buvo neišvengiamai susieta su Lietuvos kraštu. Įdomūs ir Milošo apmąstymai apie jo dvasinius pergyvenimus dėl nelengvo sugrįžimo į Lietuvą beveik po penkiasdešimties metų. Iš abiejų menininkų pasakojimų atsiveria gražus ir išskirtinis Vilniaus vaizdas – miesto, visų pirma, europietiško – tuometinės regioninės kultūros sostinės – miesto, kuriuo reikia grožėtis kaip šedevru ir kaip iš žemėlapio mokytis iš jo abiejų tautų – lietuvių ir lenkų – istorijos.